Vienuolynas

Žvilgsnis į praeitį: kas vyko už Kauno benediktinių vienuolyno sienų

Kokias istorijas ir paslaptis slepia storos vienuolynų sienos? Jas atskleisti ryžosi istorikė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Vaida Kamuntavičienė, viena pirmųjų inicijavusi išsamius Lietuvoje veikusių moterų vienuolynų tyrimus.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje moterų vienuolynams pradžią davė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Būtent jis finansavo pirmojo moterų vienuolyno Nesvyžiuje steigimą. Jame įsikūrė seserys benediktinės. 1622 m. jos iš Nesvyžiaus atvyko į Kauną ir Žaliakalnyje įsteigė pirmąjį moterų vienuolyną mieste. Jo statybas finansavo Kauno pavieto bajoras Andriejus Skorulskis, jo dukra Ona Eufemija Skorulskytė vėliau tapo pirmąja Kauno benediktinių abate. Šiame vienuolyne iki pat šių dienų yra išlikusi tradicija, kad Velykų išvakarėse, Didįjį ketvirtadienį, abatė mazgoja kojas dvylikai seserų.

Anot prof. V. Kamuntavičienės, benediktinių gyvenimas Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje gerokai skyrėsi. Lietuvos benediktinėms per įvilktuves būdavo suteikiami vienuoliški vardai.  Populiariausias iš jų – Eufemija. Būtent toks buvo Radvilos Našlaitėlio žmonos vardas. Lenkijoje tokios tradicijos nebuvo. Lietuvos benediktinės už nusižengimus sulaukdavo griežtų bausmių: turėdavo pasninkauti gerdamos tik vandenį ar valgyti nuo grindų. O Lenkijoje seserys atsipirkdavo dvasinėmis bausmėmis.

Vienuolės galėjo džiaugtis gana patogiu gyvenimu. Anot mokslininkės, benediktinės valgydavo tik du kartus per dieną, tačiau jų pietūs paprastai būdavo iš trijų patiekalų. Seserų raciono būta įvairaus. Valgyta daug grūdinių kultūrų, daržovių, prieskonių, vaisių, mėsos.

Kauno benediktinių vienuolyno vienuolėms kelti itin aukšti reikalavimai. Ne tik dvasiniai, bet ir turtiniai. Su kraičiu atvykusi vienuolė turėjo būti tikra, kad jo pakaks išsimaitinti. Anot prof. V. Kamuntavičienės, paprastai benediktinių vienuolynuose būta dviejų seserų grupių: kilmingų choro vienuolių ir nekilmingų konvertičių. Kaune beveik visos vienuolės priklausė pirmajai grupei, nes buvo kilusios iš bajorijos. Profesorei pavyko rasti duomenų tik apie vieną LDK laikais ten įsikūrusią nekilmingą miestietę.

Benediktinės garsėjo ir švietėjiška veikla. Prie vienuolynų jos steigė mokyklas, kurios tuo metu buvo vienintelė galimybė LDK mergaitėms įgyti išsilavinimą. Mokymo poreikis itin sustiprėjo Rusijos imperijos okupacijos metais. Iš pradžių mergaičių mokymas vienuolyne buvo skatintas siekiant kuo didesnės moterų vienuolynų naudos visuomenei, tačiau 1835 m. mokyti mergaites vienuolynuose uždrausta. Caro valdžia pajuto, kad vienuolės ne tik neugdė imperijai lojalių piliečių, bet ir puoselėjo bajoriškas bei katalikiškas vertybes. Yra duomenų, kad Kauno benediktinės mokomąją veiklą tęsė slapta.

Vienuolės daug laiko praleisdavo giedodamos chore, skaitydamos knygas, garsėjo įgūdžiais dailiai siuvinėti liturginius drabužius.

Nors Kauno benediktinių vienuolyne ir kalbėta lenkų kalba, iki XX a. pradžios jis nebuvo lenkiškas. Tai buvo LDK tradicijų besilaikanti bendruomenė, kurioje gerbtos visos kalbos. XIX–XX a. sandūroje vienuolyne ėmė busti moderni lietuviška dvasia. Vis dėlto po 1907 m. Kauno benedikti­nių vienuolyne pradėtos diegti klauzūros stiprinimo, konvertičių sluoksnio formavimo, modernios etninės lenkybės skiepijimo idėjos.

Šios reformos pamažu iš Kauno vienuolyno išstūmė LDK laikų lietuviškumo ir lenkiškumo sampratą. Tarp benediktinių susiformavo nepakantumas lietuviškajam tautiškumui. Tokią vienuolyno transformaciją sustabdė 1918 m. vasario 16 d. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir Kauno tapimas laikinąja Lietuvos sostine. Vienuolyne vėl ėmė stiprėti lietuviška tautinė dvasia.

Tyrinėdama Kauno benediktinių vienuolyno gyvenimą prof. V. Kamuntavičienė surinko duomenis apie 205 iki 1918 m. Kauno benediktinių vienuolyne gyvenusias vienuoles. Kartu su keliolika seserų vienuolyne nuolat gyveno ir kelios skaityti bei rašyti besimokančios mergaitės. Čia taip pat buvo prižiūrimos palikimą vienuolynui užrašiusios vienišos senyvo amžiaus moterys.

Prof. V. Kamuntavičienė nominuota 2017 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Mikroistoriniai katalikų bažnyčios Lietuvoje tyrimai“.

You may also like

Popular News